Kaip gauti nemokamą nakvynę?

Patarimas, kaip kuo pigiau keliauti. Ne tik kad pigiau, bet ir įdomiau-NAUDOKITĖS SVETINGUMO KLUBAIS! Kas tai per velnias? Tai internetiniai klubai, kur tūkstančių tūkstančiai įvairaus plauko keliautojų ir ne tik siūlo nakvynę nemokamai. Tiesa, švediški pusryčiai į kainą neįskaičiuoti ;) Tačiau dažnai jus priėmę žmonės pasiūlo ir vakarienę. Juk negaila :) Klausiat, kokia jiems iš to nauda? Negaliu kalbėt už kitus, tačiau man tai puiki galimybė neišeinant iš namų pažinti gabalėlį kitos kultūros, padaryti gerą darbą, o pačiai prireikus, pasinaudoti nemokama viešnage. Taip pat tokie klubai suteikia galimybę atvykus į nepažįstamą šalį susirasti naujų pažįstamų, gauti naudingų patarimų iš pačių gyventojų lūpų. Be to, kiekvienoj šaly ar didesniam mieste nuolat vyksta šių klubų susitikimai, stovyklos, vakarėliai ir kiti įdomūs užsiėmimai.Skamba gerai? Patikėkit. Pati esu priėmus meksikietį, kelis anglus-portugalus(pašėlę žmonės buvo), olandą. Taip pat naudojausi šiuo klubu keliaudama po Europą - visi mane priėmę žmonės buvo nerealiai įdomūs ir labai svetingi :) O naudotis jais taip pat labai paprasta. Populiariausi Couchsurfing ir HospitalityClub. Pastarajame įsikūrusi tikrai didelė ir smagi lietuvių bendruomenė. Registracija, kaip visa kita nemokama. Yra patogios paieškos, klubų renginių kalendorius, grupės, forumai, kur galite pasiskelbti, kad ieškote nakvynės ar paklaust patarimo. Couchsurfing netgi turi dar visokių pribombasų sugalvoję - įdomios, pikantiškos vietos, vos ne CS TV ir t.t. Kaip žinot ar nepakliusi tiesiai kokiam iškrypėliui į rankas? Joks klubas nesuteikia šimtaprocentinio saugumo. Couchsurfing naudoja verification sistemą, kuri aktyvuojama parėmus tinklapį, taip pat egzistuoja vouchai - pasitikėjimo ženklai, kuriuos dalina ne mažiau 3 pasitikėjimo ženklų gavę žmonės. Ir žinoma svarbiausia - žmogų lankiusių žmonių komentarai. Komentarų sistemą naudoja ir HospitalityClub.Taip pat klubai negarantuoja šimtaprocentinės galimybės surasti pageidaujamą nakvynę. Gyvenantys sostinėse ar didesniuose miestuose nuolat gauna daug prašymų, tad ne visada gali jums atsakyti taip. Tačiau didesnė galimybė gaut nakvynę, jei personalizuosit savo laišką bei detaliai užpildysit savo profilį. Teks susitaikyti ir su ne visada patogiu miegu - gali tekti atsitempti savo miegmaišį, miegoti ant žemės ar mažą plotą dalintis daugybei žmonių. Jei kyla kokių klausimų, prašom klaust :) Jei ne - eikit, užsiregistruokit ir pasidalinkit laisvu plotu :)

Autorė - Elžbieta

Big plans

After an incredible month of backpacking Europe, my best friend Alex and I left London to visit Shakespeare’s home, Stratford-upon-Avon. But on the way, we detoured through Oxford so we could stop in at the "Eagle and Child" bar, which Tolkien, Lewis, and other Inklings frequented. We had big plans for our visit to Stratford....! We were going to see the second-to-last showing of "King Lear" starring Ian McKellen, a hero of ours, at the Royal Shakespeare Company. I called to see if tickets were available. The lady told me they were sold out. The sinking feeling of disappointment spread. (I later learned they were sold out in October. It's now July.) However, the lady then told me about the "queue," where people who couldn’t make the showing could give their tickets back to the theater to sell. Excitedly, I asked her when we should get in the queue - she said "now." We were at least two hours away... So, we chugged our beers and ran back to the train station to head to Stratford-Upon-Avon. We skipped the sightseeing, deciding to take care of that while waiting in line, and booked it straight to the theater. Through some miracle, we got tickets! And, not just any tickets. FRONT ROW. In the small Shakespearean theater, when you sat in the front row, you couldn’t cross your legs because your knees touched the stage. When the actors were on stage, we could have touched them as they walked by. It was amazing being in the presence of such gifted, famous actors... plus, we saw Ian McKellen naked. I will never look at "Gandalf" the same way. One thing we forgot to do was check the train timetable. The last train left three hours ago. We were stranded in Stratford-upon-Avon, a tiny town full of bed-and-breakfasts all reserved months in advance. Places here don’t open their doors at midnight. After wandering for hours, we enlisted the help of a night porter. He called the Holiday Inn, who claimed to be sold out due to a conference. But we thought, hey, it’s a Holiday Inn, they have a lobby with some couches we could crash on – as it was actually a really cold night and we weren’t prepared to park-bench it. In the end, the concierge, ready to kick us out upon seeing us settling in on the couches, told us he had a room available. Grateful not to sleep in the cold, we checked into a 200-pound-per-night room (think $400). We look back on this experience with laughter and the phrase "Of course." By Christina Harning