
Rygos aerouostas ir trys lietuvės, nusprendusios pamatyti pasaulio. Iškeičiame lietuvišką rudenį ir nuolatinį lietų į karštą saulę ir kalnus. Akyse nerimas, noro seniai nebelikę. Įlipame į lėktuvą, susižvalgome ir atsisėdame. Kylant gimsta daug minčių: ką mes ten veiksim, ką valgysim, kur gyvensim, kaip mokysimės ir visokių panašių.
Kuo toliau Lietuva, tuo neramiau darėsi. Atrodo, imk lagaminus ir šok iš lėktuvo, kol dar gali. Keistai šypsantis oro uosto pasų poskyrio darbuotojas nurodo trumpiausią kelią prie lagaminų ir (dėl viso pikto) pasiteirauja ar mes tikrai studentės. Po keletą valandų trukusios varginančios kelionės autobusu, pilnu išbadėjusių, Ramadano mėnesį išgyvenančių Turkijos piliečių, mus pasitinka žaliai ir violetiniai švytintis universiteto miestelis. Ir ne šiaip sau miestelis, o teritorija, saugoma dėdžių su ginklais, šunimis ir dar velniai žino kuo. Jaukiai jaustis - neįmanoma užduotis. Viskas tik prasidėjo, dar laukia daugybė nuotykių..